Viskam savas laikas

Būna akimirkų kai laikas sustoja. Kokios tos akimirkos??...
Iš prisiminimų... nors kai kurios ir per rūką, bet tokios tikros...
Muiluotos rankos plaunamos lauko kriauklėje...
Neužmirštamas skrydis rogutėmis, su pasekmėmis... Ir garsu ausyse - "Ilona vairuok !" Ir kas galėjo pagalvoti, kad vairuoti reikia kojomis!!! Ir kad gumbas, po avarijos su medžiu, kaktoje garantuotas....
Pirmoji vairavimo pamoka. Šį kartą rankomis ant tėtės kelių, dulkėtu kaimo keliuku. Juk ten "milicijos" nesutiksi.
Vasaros "rūgpienių kaime". Šienas, pienas, karšta duona. Aguonos darže už kurias niekas nebaudė.. Pilni tarpdančiai - žavinga šypsena.
Kelionė prie jūros. Bangos. Pamėlę pirštai ir lūpos. Kalendama dantimis bandau sukimšti pernokusį pomidorą ir sumuštinį su dešra... o pomidoro sultys teka per rankas ir varva nuo alkūnės.
Pirmą kartą praleista pirmoji pamoka. O juk tėtis leido. Mamos tada tikrai nebuvo namuose.
Tėtės pinamos kasos. Jis mokėjo supinti kažkaip kitaip, bet ypatingai :)
Aprasojęs virtuvės langas trečiame aukšte. O tai reiškė, kad jau penktadienis. Ir kad mama namie. Ir kad verdami skanūs pietūs.
Ir dar daugybė tokių ir kitokių, supintų perpintų šiltais jausmais akimirkų iš prisiminimų.
Dabar laikrodžio rodyklė tiksi lėčiau, kai...
...kai vasaros vėjas glosto kaklą, o akys paskendusios ežero horizonte...
...kai ryte matai ant sienos saulės spindulius. O virtuvėje kvepia kava...
...kai meilė nusėja kūną bučiniais...
...kai gimsta vaikai...
...kai didelės snaigės krinta ant veido....
...kai pasineriu į savo darbus darbelius ir niūniuoju melodijas. Ryškiai detonuoju.. bet, kad kitaip neišeina :)

Būna gyvenime akimirkų, kai laikas atrodo lekia. Kai atrodo, jog nieko nespėji ir nieko gero nenuveiki. Neįgyvendini lūkesčių. Tuomet labai gera būna sustabdyti laiką...