InStudija [Ilona] ieško mylinčių popierių ir fotografiją

 

Kai pirmą kartą paėmiau į rankas fotoaparatą, įamžinti savo pirmagimę, nesitikėjau, kad įsisuksiu į draugų vestuves ir krikštynas...

Kai pirmąjį kartą surišau knygą savo mylimai draugei, negalvojau, kad taip gims dar šimtai albumų ir dienoraščių...

Kai pirmą kartą dariau kvietimus, negalvojau, kad tiek gražių porų padarysiu laimingomis...

Dienos lėkė lyg pašėlusius, keitėsi namai, darbai, žmonės, tačiau pomėgiai liko šalia. Ir dabar jau nežinau, kas tai yra - darbas ar malonumas. Stoviu kryžkelėje su daugybe minčių neduodančių man ramybės. Ratu sukasi mintys apie naujas kvietimų kolekcijas, apie šiltus albumus, saugančius žmonių svajones, išgyvenimus, prisiminimus... Apie tai, kiek dar galiu sutikti žmonių ir kiek meilės istorijų galiu išklausyti. Nuoširdžiai padėti tiems, kurie nežino ko nori, bet tikrai žino ko nenori ;)

Jaučiuosi padėjus pamatus, tačiau sienoms pastatyti ir stogui uždengti man trūksta dar rankų. Trūksta dar širdžių, kurie tikėtų, norėtų, galėtų, suprastų...

Todėl laukiu laiškų savo pašto dėžutėje instudija @ instudija.lt iš visų, kurie nori prisijungti prie manęs ir gali (arba nori išmokti):

• rišti albumus (nuo kartono pjovimo iki kaspino užrišimo),
• kurti švenčių kanceliariją (nuo susitikimo su pora iki kanceliarijos išsiuntimo),
• prisidėti prie naujų darbų sukūrimo, produkto pateikimo, aprašymo, nufotografavimo  ir t.t.,
• rašyti InStudija tinklaraštyje, Facebook paskyroje, puslapyje.

Taip pat rašykit tie, kurie nori ir gali man padėti/patarti, pasidalinti savo patirtimi ir mintimis. Būsiu jums labai dėkinga.

Skrebukas. 1 2 3 arba op, op, op...

Mano "A". Mano vaikas. Norėčiau apie ją daug pasakyti, bet tik pravėrus burną ji sustingsta. Nėra žodžių šiam vaikui apibūdinti. Ji atima žadą, kaip nenusakomo grožio fejerverkas. Žvelgi su pasigėrėjimu ir nepratari nė žodžio.

Nuotrauka Saulės pieva fotografija.

Dalyvauju scrraping.lt forumo konkurse, kurį pasiūlė Assol. Annos Marios darbo "liftinimas".

Mano 2012. Naujo septynmečio durys pravertos.

2012. Nuostabūs metai, man buvę naujo gyvenimo pradžia. Naujas septynmetis prasidėjo. Ir nors tuo metu visai nesidomėjau antroposofija, širdyje jaučiau, kad gyvenime taip ir būna. Dabar jau žinau, kur veda šis kelias.  Mintys apie svajonių darbą, svajonių namus ir finansinį stabilumą. Taip, tai materialus gyvenimo etapas.

2012. Buvo sukrečiantys metai. Kai nematomos rankos stipriai sugriebė ir supurtė. Galvoje sukosi daugybė klausimų. Ką aš veikiu? Ko aš noriu? Dėl ko gyvenu? Kas aš? Kaip nustoti lėkti, skubėti ir pagaliau suspėti?

Kuriam laikui praėjus supratau - viskas tampa įmanoma tada, kai nustoji apie tai galvoti ir imi veikti. Daryti darbus, kurie tau patinka, bendrauti su žmonėmis, kurie tau įdomūs, kurti aplink save gerovę.

2012. Neužmirštamos darbo akimirkos. Dienos bėgo su šypsenomis, juoku, ašaromis, trumpais patylėjimais, daug sakančiais žvilgsniais, apkabinimais... Tikros. Neapsakomai įstrigusios širdin.

2013. Lai svajonės pildosi!