Skrebukas. Gyvenimo pamokos.

Nuo praėjusio rudens mano gyvenimas nusidažė naujomis spalvomis... naujomis mintimis... naujais darbais... Ne ne visi jie džiuginantys ir spalvos tikrai ne visada tos, kurias norisi matyti... Kaip ir šio pavasario dangus, per dieną nustebinantis daugybę kartų, taip ir mano pastarosios dienos stebina mane ir aš stebinu jas. Ne aš neliūdžiu, ir nesu nusivylusi. Kartais jaučiuosi pasimetusi, bet gi truputėlį galima ir pasiklysti. Nauji keliai juk tokie nepažįstami, neiškeliauti, neišnagrinėti, kartais galima ir nuklysti siauru vingiuotu keliuku.

Keliauju ir mokausi. Pažinti. Patylėti. Pasakyti. Apkabinti. Nusigręžti. Palikti. Nustebinti. Nepagrąžinti. Siekti. Atskirti. Surasti savo. Pajusti tikrumą. Svajoti...

Kiek daug šiuose žodžiuose telpa. Žmonės. Aplinka. Mokykla. Pamokos. Iškritęs dantis. Darbas. Pomėgiai. Laisvalaikis. Gyvenimo pakeleivis. Aš. Tu. Mes...

O dar kiek nenusakyti ką išgyveni mokydamas save. Kiekvieną dieną dirbdamas su savo mintimis, su savo įpročiais. Atrasdamas savo tiesą. Ir kokie saldūs šių pamokų vaisiai.

Kaip gera turėti tuos, kurie šalia tavęs tau neprašant. Kaip gera matyti šalia tuos, kurie tave pasirinko kaip savo gyvenimo dalį. Jie tau šypsosi, jie tave erzina, jie netgi kartais tave nuvaro nuo kojų, bet tu visada dėl jų esi laimingas. Ir tu niekada negali įrašyti į jų gyvenimo knygą kokios nesąmonės. Ir gera žinoti, kad jei ir padarei kokią klaidą, jie tau leis ją ištaisyti. Taip jie mano šeima. Taip tai mano draugai.

Aš esu čia...