Yra gyvenime jungčių, kuriomis tiesiog neįmanoma nesigrožėti.
Sielų, kurias norisi pažinti.
Žodžių, kurie tave kelia ir verčia kurti.
Tikrai netikėtai pažinau dvi visada kartu esančias, vienu metu grojančias nuostabią muziką, stygas, kurios tiesiog verčia kurti. Žmonės, kurių galvos pilnos gražių minčių, svajonių, pasakų, neaplenktos skaudžių išgyvenimų, o juk kitaip negali būti, kupini meilės ir saulės. Jei pyksta, tai nuoširdžiai, jei myli, tai lig skausmo... Susilieję su gamta ir muzika. Net nežinau kaip pavadinti, ar gamta muzikoje, ar muzika gamtoje... Vienaip ar kitaip vienas negalimas be kito ir atvirkščiai. Kai skaitau jų mintis, dažnai susigraudinu, nes tai be galo gražu ir tikiu nuoširdu. Tikra.
Dar nebuvau tiek apdovanota kūrybine laisve, kaip šį kartą. Tiesiog skaičiau laiškus, dėjau į galvą mintis, vis iš kažko paimdavau po gabalėlį ir žiūrėjau į saulę, lyg pro kaleidoskopą. (Pamenu tokį vieną turėjau vaikystėje...) Varčiau jas, kol gimė tai, kas atrodė ir turėjo gimti.
Stygos iš gitaros, kurios grojo ne vieną sielos dainą, kitai sielai. Sujungtos kartu pražydo kaip medis. Laiko paženklinti žiedai, kaip simbolis, kad ir kiek atšiauraus oro būtų, išlikti dviese daug lengviau...
Žydėkit ir skambėkit kartu...amžinai...
